Ar NATO plėtra į Rytus yra pagrįsta saugumo politika

Argumentacijos pateikimas

Palaikančiosios pusės argumentacijos pateikimas

Ponia pirmininke, ponios ir ponai, kaip pirmasis kalbėtojas noriu aiškiai pareikšti: NATO plėtra į Rytus yra ne tik pagrįsta saugumo politika – ji yra jos logiška ir būtina išraiška. Šiandien stovime priešais ne ideologinį pasirinkimą, o realybės faktą: laisvės trokštantis pasaulis negali likti abejingas agresyviai besiveržiančiai grėsmei iš rytų. Pateiksiu keturis pagrindinius argumentus.

Pirmasis argumentas: kolektyvinio saugumo principas yra NATO brandos ženklas, o ne provokacija.
NATO nėra invazinė jėga – tai gynybinė sąjunga, kurios esmė – atgrasymas. Kai Lietuva, Latvija ar Albanija prašo narystės, jos nekelia grėsmės Rusijai – jos ieško apsaugos nuo jos. Jei saugumo aljansas atmes tokius prašymus, jis taps ne saugumo garantu, o geopolitiniu diskriminatoriumi. Ar Vakarų Vokietija buvo „provokacija“ 1955-aisiais? O Ispanija 1982-aisiais? Ne. Tai buvo demokratijos stiprinimas. Ta pati logika taikoma ir Rytų partnerėms.

Antrasis argumentas: istorinė trauma lemia realią saugumo poreikį.
Daugelis Rytų Europos šalių dešimtmečius gyveno okupacijoje. Jų narystė NATO – ne geografinis ekspansionizmas, o traumos valdymas. Kada mes turime teisę sakyti, kad jų baimė yra „per didelė“? Ar mes turime teisę sakyti Baltijos šalims: „Jūs per daug bijote, tad liksite be skydo“? Saugumo politika turi būti empatiška. Baimė, pagrįsta istorija, yra saugumo politikos duomenų bazė – ne silpnybė.

Trečiasis argumentas: NATO plėtra yra atsakas į Rusijos elgesį, o ne jo priežastis.
Reikia drąsiai pripažinti: jei Rusija nebūtų aneksavusi Krymo 2014-aisiais, jei nebūtų kišusis į Ukrainą 2022-aisiais, jei nebūtų grasinusi Baltijos šalims atomine ginkluote – NATO plėtra būtų lėtesnė, gal net nereikalinga. Bet realybė kita. Kiekvienas naujas narystės prašymas – ne kvietimas į karą, o signalas: „Mes nenorime būti kitą kartą užimti.“ Saugumo politika turi būti proaktyvi, kai agresija jau vyksta.

Ketvirtasis argumentas: atvirumas stiprina stabilumą.
NATO narystės vartai yra atviri – tai rodo, kad saugumas nėra ekskliuzyvus klubas. Ši politika skatina reformas, demokratiją, civilinę kontrolę virš kariuomenės. Serbijos ar Bosnijos pastangos prisijungti prie NATO verčia jas modernizuoti institucijas. Uždaryti vartus reikštų – saugumas yra privilegija, o ne teisė. O tai – tiesus kelias į dar didesnį destabilizavimą.

Taigi, ponios ir ponai, NATO plėtra į Rytus nėra imperijos statymas. Tai – saugumo architektūros atnaujinimas XXI amžiaus realijoms. Ir jei kas nors sako, kad saugumas turi ribas, klausiu: kokios tada ribos turi agresija?

Priešingosios pusės argumentacijos pateikimas

Ačiū, ponia pirmininke. Kaip pirmasis prieštaraujančiosios pusės kalbėtojas, noriu padėti ant stalo vieną nepatogų klausimą: ar tikrai NATO plėtra į Rytus yra savarankiška saugumo politika, ar ji tapo geopolitiniu įrankiu su saugumo etikete?

Mes nepaneigiame, kad saugumas svarbus. Bet kai analizuojame faktus, matome, kad plėtra dažnai neatitinka objektyvių grėsmių – o atitinka strategines ambicijas. Pateiksiu tris kritinius argumentus.

Pirmasis argumentas: NATO plėtra pažeidžia neformalias, bet aiškias post–Kalterio supratimo ribas.
1990-aisiais, derinant Vokietijos suvienijimą, Vakarai davė Rusijai žodinį pažadą: „NATO nesiplėsis nė per colį į Rytus.“ Tai buvo ne tušti žodžiai – tai buvo saugumo sandora. O kas nutiko? 1999-ieji – Lenkija, Čekija, Vengrija. 2004-ieji – Baltijos šalys. 2023-ieji – Suomija. Kiekvienas žingsnis buvo vertinamas Maskvoje kaip išdavystė. Ar mes galime kaltinti Rusiją, kad ji jaučiasi apgauta, jei mes pačių pažadų nelaikome? Saugumo politika turi remtis pasitikėjimu – o ne nuolatiniu ribų stūmimu.

Antrasis argumentas: plėtra dažnai atsilieka nuo realių grėsmių.
Ar Makedonija kėlė grėsmę Rusijai? Ar Albanija buvo tarpininkė karui? Ne. Jos buvo priimtos dėl politinių motyvų – stabilizuoti Balkanus, stiprinti Vakarų įtaką. Tai gerai, bet tai jau ne grynai saugumo logika – tai geopolitinė strategija. Ir kai geopolitika persveria saugumą, mes rizikuojame sukurti tikslius paaiškinimus Rusijai: „Žiūrėk, NATO artėja – reikia gintis.“ Taip mes sukeliame ciklą: plėtra → rusų baimė → rusų agresija → dar daugiau plėtros. Ar tai stabdo karą? Ar tai jo maitina?

Trečiasis argumentas: saugumo politika turi būti simetriška, o ne vienpusė.
Europoje mes kalbame apie „Rusijos grėsmę“, bet ar klausiamės, kaip Rusija mato save? Ji jaučiasi apsupta: 30 NATO šalių, tūkstančiai kareivių prie sienų, GBS sistemos Lenkijoje. Ar mes tikime, kad valstybė su branduolininko statusu ramiai stebės, kaip jos tradicinė įtakos sfera nyksta? Saugumo politika, kuri ignoruoja kito pusės saugumo poreikių, nėra politika – tai ultimatumas. O ultimatumai nekuria taikos.

Ketvirtasis argumentas: alternatyvos buvo, bet jos buvo atmestos.
Buvo galima kurti platesnę saugumo erdvę – pvz., stiprinti ES-Rusijos dialogą, modernizuoti OSCE (Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją), kurti dvipuses mechanizmus. Vietoj to pasirinkome vienintelį sprendimą – NATO plėtrą. Kodėl? Nes tai lengviausia? Nes tai leidžia Vakarams išlaikyti hegemoniją? Galbūt. Bet tai ne saugumo politikos logika – tai dominavimo logika.

Todėl, ponios ir ponai, mes nesakome, kad šalys neturi teisės rinktis. Sakome, kad renkantis, jos turi matyti visą paveikslą – o ne tik savo baimes. Ir kad saugumo politika, kuri skatina karinį spiralinimą, ilguoju laikotarpiu saugumo neduoda. Ji jį naikina.

Argumentacijos paneigimas

Palaikančiosios pusės antrojo debatų dalyvio argumentacijos paneigimas

Ačiū, ponia pirmininke. Ponios ir ponai, klausydamasis priešininko kalbos, susidariau įspūdį, kad esu ne debatuose, o klausausi rusų diplomato seminaro „Kaip paversti pažadus, kurių niekas nepasirašė, tarptautine teise“.

Jūs kalbate apie „neformalias ribas“ ir „žodinį pažadą“, kad NATO nesiplėsis į Rytus. Puiku. Bet gal tada priminsiu jums, kad 1990 m. nekur, nei Jungtinių Amerikos Valstijų, nei VFR, nei NATO dokumentuose nėra užrašyta frazė „NATO nesiplėsis nė per colį į Rytus“. Tai buvo pokalbio pastaba – ne sutartis. Jei mes dabar turime laikytis žodinių pastabų, ar turime grąžinti Kaliningradą Lietuvai? Ar atkurti Krymą Ukrainai kaip „neoficialią tradiciją“?

Be to, kas suteikia Rusijai teisę veto daryti kitų šalių saugumui? Ar Suomija turi paklusti Rusijos jausmams, nes yra 1340 km bendros sienos? Tada, matyt, Japonija neturėtų aljanso su JAV – JAV bazės Okinavuje turbūt „erzina“ Kiniją. Ar mes visi turime gyventi pagal kaimyno psichologinį komfortą? Tuomet saugumo politika tampa reikalavimu: „Būk pavaldus, kad nebūtum užpultas.“ Tai ne saugumas – tai šantažas.

Dabar apie „alternatyvas“. Jūs sakote: buvo galima stiprinti OSCE, ES-Rusijos dialogą. O kur jis buvo, kai Rusija 2008-aisiais užpuolė Gruziją? Kur buvo OSCE, kai 2014-aisiais buvo aneksuota Krymas? Kur buvo „platesnė saugumo erdvė“, kai Rusija blokavo visas diskusijas NATO-EPS taryboje po 2022 metų invazijos? Jūs siūlote pasitikėti sistema, kurią viena pusė sistemingai griovė. Tai kaip siūlyti gelbėjimosi ratą laivui, kurio kapitonas tyčia jį nupjovė.

Ir galiausiai – apie „geopolitiką“. Taip, NATO plėtra yra geopolitinė. Bet koks saugumas nėra be geopolitikos. Svarbiausia – kokia tai geopolitika: ta, kuri remiasi valios išraiška, ar ta, kuri remiasi jėgos demonstravimu? Lietuva prašo NATO narystės ne todėl, kad nori užpulti Rusiją, o todėl, kad nenori būti užimta. Ir jei tai vadinama „ekspansionizmu“, tai toks ekspansionizmas, kurį inicijuoja tie, kurie bijo – o ne tie, kurie trokšta dominuoti.

Taigi, pone priešininke, jūs kalbate apie pasitikėjimą. Aš sutinku. Bet pasitikėjimas – tai dviejų pusių reikalas. Mes pasiūlėme ranką. Rusija ją perkando. Dabar jūs kaltinate mus, kad traukiame ranką atgal?

Priešingosios pusės antrojo debatų dalyvio argumentacijos paneigimas

Dėkoju, ponia pirmininke. Gerbiamieji, palaikantysis kalbėtojas kalba apie „traumą“, „baimę“, „kolektyvinį saugumą“ – ir visa tai skamba labai gražiai, kol pradedi klausyti, ką tai reiškia praktikoje.

Jūs sakote: „Kiekviena nauja narystė – atsakas į Rusijos elgesį.“ Bet kada gi prasidėjo šis „atsakas“? 1999-ieji – Lenkija, Vengrija, Čekija. Kada pirmą kartą Rusija pademonstravo agresiją? 2008-ieji – Gruzija. 2014-ieji – Krymas. 2022-ieji – Ukraina. Taigi, prieš agresiją buvo plėtra. Ne atsakas – o veiksmas. Ar tai reiškia, kad NATO plėtra buvo ne gynybinė, o proaktyvi? Galbūt. Ir tada kyla klausimas: ar tai vis dar saugumo politika, ar jau geopolitinė dominavimo strategija?

Dar geriau: ar Albaniya kėlė grėsmę Rusijai 2009-aisiais? Ar ji buvo tarpininkė tarp Maskvos ir Atlanto? Žinoma, ne. Ji buvo priimta, kad būtų „stabilizuotas Balkanų regionas“. O kas yra „stabilizavimas“? Dažnai tai eufemizmas, reiškiantis: „Norime čia turėti savo bazes ir politinę įtaką.“ Ir vėl – tai gali būti protinga strategija, bet tuomet nereikia ją vadinti „grynai saugumo politika“. Vadinkime tai tikru vardu: geopolitinė konkurencija.

O dabar apie tą „traumą“. Taip, Rytų Europos šalys patyrė okupaciją. Tai siaubinga. Bet ar saugumo politika turi remtis traumos valdymu, o ne racionaliu grėsmių vertinimu? Jei taip, tai kodėl tuomet Turkija – kuri yra NATO narė – talpina Rusijos „S-400“ raketų sistemas? Ar tai ne grėsmė NATO integruotai gynybai? Bet mes tylinėjame, nes Turkija – strategiškai svarbi. Vadinasi, saugumas nėra universalus. Jis yra pasirinktinis.

Ir galiausiai – apie atgrasymą. Jūs sakote, kad NATO plėtra stabdo agresiją. Bet ar tikrai? Ar Baltarusija buvo užpulta po to, kai Lietuva įstojo į NATO? Ne. Bet ar Rusija sustojo? Ne. Ji tiesiog keičia taktiką: hibridinis karas, dezinformacija, energijos šantažas. Ir kai mes statome tankus prie sienos, o Rusija siunčia botnetus ir dujų sąskaitas – ar mes iš tikrųjų laimime saugumo žaidimą?

Todėl klausiu: jei NATO plėtra buvo tokia efektyvi, kodėl Rusija tapo agresyvesnė, o ne mažiau? Kodėl po kiekvieno plėtros etapo mes matome ne ramybę, o naują krizę? Galbūt todėl, kad mes klaidiname save: manome, jog saugumą galima pasiekti tik viena kryptimi – kariuomenės stūmimu link rytų, ignoruodami kitą pusę – kad saugumas turi būti abipusis, arba jo išvis nebus.

Jei norime taikos, turime pasiūlyti ne tik skydą, bet ir ranką. Dabar siūlome tik skydą – ir stebimės, kodėl kiti jį mato kaip ginklą.

Klausimai

Palaikančiosios pusės trečiojo debatų dalyvio klausimai

Trečiasis palaikantysis dalyvis:
Ačiū, ponia pirmininke. Leiskite užduoti tris trumpus, bet, tikiuosi, nepamirštamus klausimus.

Pirmasis klausimas – priešininko pirmajam dalyviui:
Jūs minėjote, kad 1990 m. buvo duotas žodinis pažadas dėl NATO neribojimosi į Rytus. Puiku. O ar jūs sutiktumėte, kad jei Rusija dabar žodžiu pažadėtų niekada nebeužpuldama Ukrainos – mes galėtume jai patikėti ir nedelsdami sustabdyti visą NATO plėtrą? Jei ne – kodėl jūs tikite pažadais, kuriuos davėme mes, bet ne tuo, kuriuos galėtų duoti ji?

Atsakymas (pirmasis priešininkas):
Žinoma, aš nebūčiau naivus – Rusijos dabartinis elgesys rodo, kad jos pažadai yra laikini. Bet tai dar labiau pabrėžia, kad mes turime kurti sistemą, kurioje ne tik mes, bet ir jie jaustųsi saugiai. Nepasitikėti – suprantama, bet statyti visą strategiją ant nepasitikėjimo – tai jau ne politika, o paranoja.

Antrasis klausimas – priešininko antrajam dalyviui:
Jūs sakėte, kad NATO plėtra buvo prieš Rusijos agresiją, tad negalėjo būti atsakas. Tačiau ar jūs tikite, kad Rusija 2007 m. Maskvos saugumo konferencijoje, kai pasakė „NATO artėjimas yra tiesus kelias į karą“, kalbėjo metaforiškai? Ar galbūt tai buvo ankstyvas įspėjimas, kad jų agresija bus atsakas į mūsų veiksmus? Ir ar mes turėtume leisti agresoriui nustatyti, kas yra „per arti“?

Atsakymas (antrasis priešininkas):
Rusija tikrai kalbėjo rimtai – bet tai dar nereiškia, kad turėjome sustoti. Reikėjo dialogo, ne ultimatumų. Tačiau tai, kad jie grasino, dar nereiškia, jog turėjome paklusti. Problema ta, kad mes pasirinkome tik vieną reakciją – plėtrą – o ne bandėme suprasti, kodėl ji jaučiasi grėsme.

Trečiasis klausimas – priešininko ketvirtajam dalyviui:
Jūs tvirtinate, kad saugumas turi būti abipusis. Gerai. Ar jūs tada siūlytumėte, kad Lietuva priimtų Rusijos kariuomenę kaip „pasitikėjimo gestą“, kad parodytume, jog mes nebijome? Arba kad Suomija pastatytų rusų raketines sistemas Helsinkyje? Juk simetrija reikalauja simetrijos – ar ne?

Atsakymas (ketvirtasis priešininkas):
Tai absurdiška palyginimas! Aš nesiūlau Rusijos bazės Lietuvoje – aš siūlau diplomatinius mechanizmus, dialogą, OSCE atkūrimą. Nekreipkite mano pozicijos į groteską, kad išvengtumėte jos esmės.

Santrauka po klausimų (palaikantis trečiasis dalyvis):
Dėkoju. Iš atsakymų matome aiškų modelį: viena pusė kaltina Vakarus dėl sulaužytų žodinių pažadų, bet atmeta bet kokius Rusijos pažadus kaip vertingus; kita – sako, kad reikia dialogo, bet atmeta bet kokią kritiką dėl simetrijos absurdų. Galiausiai, kai kalbama apie „abipusį saugumą“, tai skamba taip, lyg aukos turėtų paspausti ranką savo užpuolikui ir sakyti: „Gal nori kartu išgerti arbatai?“ Saugumas nereiškia kvailumo. Ir jei Rusija nori pasitikėjimo – tegul pradeda nuo Krymo grąžinimo, o ne nuo mūsų narystės sustabdymo.

Priešingosios pusės trečiojo debatų dalyvio klausimai

Trečiasis priešininkas:
Ačiū, ponia pirmininke. Mano eilė.

Pirmasis klausimas – palaikančiojo pirmajam dalyviui:
Jūs sakėte, kad Baltijos šalys bijo dėl istorinės traumos. Suprantama. Bet ar tuomet visos šalys, kurios kada nors buvo užimtos, turi teisę prisijungti prie NATO? Ar Kinija turi teisę užimti Indoneziją, nes kadaise buvo kolonizuota? Ar Japonija turi teisę grąžinti Sachaliną, nes 1945-aisiais buvo okupuota? Kur brūkšnys tarp legitimios baimės ir istorinio revanšizmo?

Atsakymas (pirmasis palaikantysis):
Visiškai klaidinga ekstrapoliacija. Mes kalbame apie šalis, kurios demokratiškai prašo apsaugos nuo dabartinės agresyvios valstybės – ne apie istorines pretenzijas. Be to, Kinija neprašo stoti į NATO – ji bando kurti savo imperiją. O čia kalbame apie norą gintis, o ne puolimą.

Antrasis klausimas – palaikančiojo antrajam dalyviui:
Jūs kritikavote mus už tai, kad remiamės „neužrašytais pažadais“. Puiku. Tada atsakykite: ar jūs sutiktumėte, kad NATO oficialiai paskelbtų, jog Ukraina ir Gruzija niekada nestos į NATO – jei Rusija užtikrintų, kad niekada nebeužpuls jokių Europos šalių? Ar jūs keistumėte geopolitinį žaidimą į garantuotą taiką?

Atsakymas (antrasis palaikantysis):
Ne. Nes tai būtų atiduoti Ukrainą į vergovę kaip kaina už mūsų ramybę. Mes negalime pirkti taikos už kitų laisvę. Be to, jei Rusija vėl sulaužytų pažadą – mes liksime be moralės ir be saugumo.

Trečiasis klausimas – palaikančiojo ketvirtajam dalyviui:
Turkija – NATO narė – turi rusų S-400 raketų sistemas, kurios gali išardyti NATO gynybos tinklą. Ar jūs manote, kad tai tokia pat saugi situacija kaip ir Lenkijoje esančios amerikiečių raketės prie sienos su Rusija? Jei ne – kodėl mes taikome skirtingus standartus ir vadiname vieną „grėsme“, o kitą – „strategine partneryste“?

Atsakymas (ketvirtasis palaikantysis):
Tai sudėtinga, bet Turkija vis dar yra demokratija (nors ir su problemomis), o jos narystė padeda kontroliuoti juosmenį. Mes spaudžiame Turkiją dėl S-400, bet nenutraukiame aljanso – nes vieningumas svarbiau nei absoliuti grynumo norma. Saugumas retai būna tobulas – bet jis yra realus.

Santrauka po klausimų (priešininkas trečiasis dalyvis):
Dėkoju. Kas matyti iš atsakymų? Kad palaikantieji nori saugumo, bet tik savo sąlygomis. Kai kalbama apie Rusijos „pažadus“ – jie nieko neverti. Kai kalbama apie mūsų pažadus – jie švenčiausi. Kai kalba pasisuka apie Ukrainą – staiga viskas tampa „sudėtinga“. Taigi, saugumo politika čia pasirodo esanti ne principų, o patogumo reikalas. Ir jei taip – ar tikrai ji yra pagrįsta?

Laisvieji debatai

Palaikantis 1:
Jūs kalbate apie „abipusį saugumą“, bet ar saugumas gali būti abipusis, kai viena pusė reguliariai aneksuoja teritorijas, o kita – tik prašo skydo? Jei mano kaimynas kas naktį lipa per tvorą, ar man reikia stabdyti tvoros aukštinimą, kad jam nenurodyčiau, jog jaučiuosi nepatogiai?

Prieštaraujantis 1:
Bet jei kiekvieną kartą, kai jis perlipa, tu pastatai dar vieną stulpą, o paskui dar vieną, o paskui dar vieną – ar galiausiai netapsi jo pateisinimu? Jis juk gali pasakyti: „Na matai, jis nori mane izoliuoti!“ Ir tada pradėti statyti savo sieną. Ar tai – saugumo politika, ar varžybų startas?

Palaikantis 2:
O jei jis dar turi atomines bombas ir vadinasi „didžiąja valstybe“, o aš – maža, bet nepriklausoma – ar tada turiu laukti, kol jis nuspręs, ar aš verta egzistuoti? Jūs kviečiate mus pasitikėti Rusija – o kas garantuoja, kad jos pasitikėjimas nereiškia paprasčiausiai prievartinės neutralumo zonos?

Prieštaraujantis 2:
Mes nekviečiame jūsų pasitikėti Rusija – mes kviečiame suprasti, kad saugumas negali būti vienos pusės monopolis. Kai pastatai GBS sistemą Lenkijoje, ji gali būti „gynybinė“, bet iš Maskvos perspektyvos – tai tiesioginis grasinimas. Ir jei mes to neįvertinsime, mes liksime amžinai įstrigę spiralėje: jie grasina – mes stiprinamės – jie dar labiau grasina...

Palaikantis 3:
Taigi, jūs siūlote, kad mes turėtume atsižvelgti į jų „perspektyvą“. O kokia buvo jų perspektyva 2014-aisiais, kai Kryme vaikščiojo „zombiukai be ženklų“? Ar turėjome manyti, kad tai tik jų „savo saugumo poreikis“? Jūs vadinate tai diplomatine akimirką – mes tai vadiname invazija.

Prieštaraujantis 3:
Ir mes tai vadiname invazija! Bet klausimas – ar NATO plėtra buvo atsakas į ją, ar veiksnys, kuris padėjo jai atsirasti? Ar mes galime analizuoti priežastis, nesibaimindami būti apkaltinti dėl „Rusijos apologijos“? Nes dabar bet koks bandymas suprasti – tapo lygus išdavystei.

Palaikantis 4:
Suprasti – tai ne tas pat, kas pateisinti. Mes galime suprasti, kad rusų nacionalizmas maitinamas imperinės nostalgijos – bet tai nereiškia, kad turime leisti jam formuoti Europos saugumo architektūrą. Jei saugumas priklauso nuo to, ką jaučia hegemonas – tai ne saugumas, o dominavimo teorija.

Prieštaraujantis 4:
O jei saugumas priklauso tik nuo to, ką jaučia mažosios valstybės – nepaisant regioninės stabilumo pusiausvyros – tai taps anarchija. Kas nutiks, kai Makedonija pasakys: „Aš bijau Serbijos, tad noriu NATO bazės prie Nišo?“ Ar tada ir Serbija turės teisę stovėti prie sienos su raketomis? Kur riba?

Palaikantis 1:
Ribą nustato tarptautinė teisė, o ne jėgos santykiai. Ir tarptautinė teisė sako: šalys turi teisę rinktis savo saugumo aljansus. Tai ne anarchija – tai suverenitetas. O jei Rusija nenori tokios tvarkos – tai jos problema su moderniu pasauliu, ne su mumis.

Prieštaraujantis 1:
Bet jei visa sistema remiasi teise rinktis, ar Rusija neturi teisės rinktis jausmas? Ne, ji neturi – ir teisingai. Bet ji turi teisę reaguoti. Ir jei mes ignoruosime jos reakciją kaip „nepagrįstą“, mes tiesiog gyvensime iliuzijoje, kad saugumas kyla iš deklaracijų, o ne iš balanso.

Palaikantis 2:
Saugumas kyla iš gebėjimo pasipriešinti agresijai, o ne iš jos ignoravimo. Ir jei balansas reiškia: „Tu gali turėti savo „raudoną liniją“ prie Kijevo, o mes negalime turėti savo prie Talino“ – tai ne balansas. Tai šantažo forma.

Prieštaraujantis 2:
Mes nesiūlome šantažo – mes siūlome alternatyvą: platesnę saugumo struktūrą, kurioje nebūtų „mes prieš juos“. Bet jūs atmetate ją kaip „naivią“. Tada nesiskundžiame, kad Rusija mato NATO kaip grėsmę – jūs jai tai demonstruojate kasdien.

Palaikantis 3:
Mes ne demonstruojame – mes egzistuojame. Ir jei egzistavimas yra grėsmė – tai ne mūsų, o jų psichikos problema. Ir mes neturime moralinės pareigos ją gydyti, aukodami savo saugumą.

Prieštaraujantis 3:
Bet ar turime pareigą bent ją suprasti? Ar galime kurti stabilų pasaulį, jei viena pusė yra visiškai nematoma? NATO plėtra – tai kaip chirurgas, kuris peilį įdėjo į žaizdą, kad sustabdytų kraujavimą – bet pamiršta, kad infekcija gali būti giliau.

Palaikantis 4:
Tik problema ta, kad pacientas – tai tie, kurie kraujuoja. O ne chirurgo kaimynas, kuris sako: „Man bloga, kai matau kraują.“ Jei Rusija jaučiasi „serganti“ dėl demokratijos sklaidos – tai jos reikalas eiti pas psichiatrą, o ne reikalauti, kad mes nustotume gydyti žaizdas.

Prieštaraujantis 4:
Ir jei chirurgas kiekvieną kartą, kai pacientas susirgo, tiesiog įdeda dar vieną peilį – tai ne medicina. Tai ritualas. Ir galiausiai mes turime paklausti: ar mes gydome saugumą, ar tiesiog maitiname karinę paranoją abiejose pusėse?

Baigiamoji kalba

Palaikančiosios pusės baigiamoji kalba

Ponia pirmininke, ponios ir ponai.

Šiandien mes kalbame ne apie geopolitinį žaidimą, o apie gyvybiškai svarbų klausimą: ar valstybė turi teisę pasirinkti savo saugumą? Ne Rusijos leidimu. Ne Vakarų kompromisu. O tiesiog – kaip suvereni valstybė.

Mes girdėjome argumentą, kad NATO plėtra „pažeidžia pasitikėjimą“. Bet koks pasitikėjimas galimas su valstybe, kuri aneksuoja Krymą, bombarduoja miestus ir grasina branduoliniais ginklais? Pasitikėjimas nesukuriamas iš tuščių pažadų – jis auga iš veiksmų. O Rusijos veiksmai rodo ne baimę – o ambicijas. Baimė bėga. Ambicijos veržiasi į priekį.

Kai mums sako: „Aš apiplėšiau banką, nes jie pastatė duris“, tai lygiai tas pats, kas sakyti: „Aš užpuoliau, nes jūs pastatėte skydą.“ Taip, skydas buvo – bet kodėl kas nors jį bandė sulaužyti?

Taip, 1990-aisiais buvo pokalbis. Bet nebent mes dabar gyvensime pagal tai, ką kažkas kažkur sumurmėjo, o ne pagal tai, ką pasaulis išgyveno po to – tada mums reikia grąžinti visas Sovietų sąjungos teritorijas, nes jos „buvo seniai“. Istorija juda į priekį. Ir jei Lietuva, Suomija ar Gruzija nori saugumo – jų balsas turi sverti daugiau nei Maskvos nepasitenkinimas.

Mes taip pat girdėjome: „O kodėl Turkija su S-400?“ Todėl, kad realus pasaulis yra sudėtingas. Kad saugumas – ne idealų, o kompromisų lošimas. Bet kompromisas tarp saugumo ir rizikos nereiškia, kad turime atsisakyti saugumo visiškai. Tai reiškia, kad spaudžiame, stebime, deramės – bet nenumetame aljanso, nes vienas narys elgiasi kvailai. Nes jei numesime skydą dėl vieno nario klaidos – kitą dieną jį pakelsime per vėlu.

Ir galiausiai – apie „abipusį saugumą“. Puiku. Tegul būna abipusis. Tada tegul Rusija pradeda nuo to, kad traukia karius iš Ukrainos, kad sunaikina okupacines bazes, kad liaujasi grasinti Baltijos šalims. Kai tai įvyks – mes kalbėsime apie abipusį saugumą. Kol kas tai skamba kaip: „Tu nedėk skydo, kol aš dar laikau peilį prie tavo gerklės.“

Todėl mūsų galutinė pozicija yra aiški: NATO plėtra į Rytus nėra tik pagrįsta saugumo politika – ji yra jos moralinė pareiga. Tai ne ekspansionizmas. Tai ne provokacija. Tai ne karinis žingsnis prieš Rusiją. Tai – gyvybinė reakcija į karinę agresiją, istorinę traumą ir demokratinių valstybių teisę egzistuoti be baimės.

Ir jei kas nors klausia: „Kada gi pakaks?“ – atsakysiu: tada, kai Rusija liausis matyti saugumą kaip grėsmę. O ne tada, kai mes liausimės jį teikti.

Dėkoju.

Priešingosios pusės baigiamoji kalba

Ponia pirmininke, ponios ir ponai.

Mes neneigiame, kad saugumas svarbus. Mes netgi sutinkame, kad daugelis Rytų Europos šalių turi pagrįstą baimę. Bet baimė – dar nereiškia, kad atsakas yra teisingas. Kartais baimė mus verčia daryti būtent tai, ko bijome – sukelti tą patį konfliktą, kurio norėjome išvengti.

Mūsų priešininkai kalba apie „morales“ ir „pareigą“. Bet ar moralė gali būti vienpusė? Ar mes galime sakyti: „Mes turime teisę saugumui – o jie neturi teisės jaustis grėsme“? Jei saugumo politika remiasi tik mūsų baime, o ne bendru supratimu – tai ne politika. Tai dominavimo programa su humanitariniu etiketu.

Taip, Rusija elgėsi agresyviai. Bet kiekviena agresija turi priešistorę. Ir istorija mums primena: 1999-ieji – pirmoji plėtra. 2008-ieji – Gruzija. 2014-ieji – Krymas. 2022-ieji – Ukraina. Ar tai tik sutapimas? Ar galbūt mes sukūrėme sistemą, kurioje kiekvienas žingsnis link Rytų buvo vertinamas kaip grėsmė – ir todėl reikalaujantis atsako?

Mes nesiūlome, kad Lietuva liktų be apsaugos. Mes siūlome, kad apsauga būtų siejama su dialogu, o ne tik su bloku. Kad vietoj vienintelės formulės – „narystė arba chaosas“ – būtų ieškoma platesnio susitarimo. OSCE galėjo tapti tokia platforma. Diplomatinės tarybos – NATO-EPS – galėjo būti naudojamos. Bet jas sustabdėme. Ne dėl saugumo – dėl politinio nerado.

Ir dar apie tą „teisę rinktis“. Žinoma, šalys turi teisę. Bet ar jos turi teisę rinktis be pasekmių? Ar Suomija galėjo manyti, kad jos narystė neįkaitins Rusijos? Galėjo. Bet ar tai reiškia, kad mes neturime atsakomybės už tai, kaip šis pasirinkimas keičia strateginę pusiausvyrą? Turime.

Saugumo politika, kuri remiasi tik vienos pusės naratyvu, yra trumparegiška. Ji duoda greitą ramybę – bet ilguoju laikotarpiu kelia didesnę įtampą. Mes statome tankus, jie – raketines sistemas. Mes siunčiame ginklus, jie – dezinformaciją. Ir taip – ratu.

Todėl mūsų pozicija yra tokia: NATO plėtra į Rytus nėra automatiškai nepagrįsta – bet ji tampa nepagrįsta, kai ji tampa vieninteliu atsaku, ignoruojančiu kitos pusės saugumo poreikių realybę.

Mes nenorime, kad NATO išnyktų. Mes norime, kad ji evoliucionuotų – iš ekskliuzyvaus kariuomenės bloko į atvirą saugumo architektūrą, kurioje dialogas nebūtų silpnumo ženklas, o saugumo dalis.

Nes istorija moko ne tik tai, kad reikia gintis nuo agresijos. Ji moko ir tai: taika nėra nulinė suma. Ir jei mes toliau statysime sienas, vieną dieną atsibusime, kad už jų – jau nieko neliko, išskyrus tuštumą.

Dėkoju.